Sicilija: vieta, kur gyvenimą rikiuoja Etna

Sicilija – bene garsiausia Italijos sala, kurios unikalumas susideda iš daug ingredientų. Pirmiausia tai – daugybė salą valdžiusių šeimininkų – skirtingų tautų, valdovų ir net karalysčių. Iki mūsų dienų jų veikla išliko kaip įspūdinga kultūrinė mozaika, apimanti viską – nuo vietinių būdo iki miestų architektūros ir net sicilietiškos virtuvės. Ir vis dėlto pagrindiniu smuiku saloje visuomet griežė ir iki šiol tą tebedaro nerimstanti Etna – Europoje didžiausias vis dar veikiantis ugnikalnis.

Romos imperiją maitino nedidelė sala  

Nuolatinius užgrobimus, karus dėl teisės gyventi po karšta Sicilijos saule lėmė ne tik malonus Viduržemio jūros regiono klimatas, bet ir nepaprastai derlinga žemė apie Etną. Ne veltui Roma net šešis šimtmečius Siciliją laikė pagrindine grūdų tiekėja, t. y. Sicilijoje užauginamais grūdais buvo maitinama visa imperija!

Etnos šlaitai – vieni tankiausiai gyvenamų Sicilijos vietovių. Juos gerai drėkina šaltiniai, o dėl iš ugnikalnio iškrintančių pelenų žemė tampa neįtikėtinai naši. Mūsų dienomis žemdirbiai čia nuima po 5 derlius per metus, tad net ir iki šiol seismiškai aktyvus kalnas, periodiškai vis išmetantis lavos ir kiek apgriaunantis ūkius ar kelius, ne priežastis žmonėms po kurio laiko nesugrįžti ir neatstatyti savo ūkių ar infrastruktūros. Pvz., skaičiuojant vien šio amžiaus išsiveržimus, jie vyko 2000, 2011, 2012 ir 2017 metais, – kur čia neišmoksi su tuo gyventi ir išnaudoti savo naudai.

Juodasis Katanijos barokas

Ir nors pastaraisiais metais dėl ugnikalnio veiklos nukenčia sąlyginai nedaug žmonių, aktyvesnio ugnikalnio periodu būta ir didžiulių nelaimių. Pvz., per 1669 m. vykusį Etnos išsiveržimą buvo smarkiai nuniokotas arčiausiai jos esantis Katanijos miestas bei apylinkės. Visgi Pompėjos likimas miesto neištiko – lavos masę sulaikė miesto sienos, todėl didžioji dalis verdančios burbuliuojančios upės sutekėjo į uostą, o iš jo – į jūrą, bet ne į gyventojų namus. Tarsi ugnikalnio išsiveržimo būtų buvę maža, 1693 m. miestą su žeme sulygino žemės drebėjimas, tad jį teko atstatyti nuo pamatų.

Žinoma, miestas atkurtas pagal tuo metu vyravusį baroko stilių, visgi Katanijoje jis vadinamas juoduoju arba vulkaniniu baroku, mat gyventojai statyboms panaudojo ne ką kitą, o būtent sustingusią lavą – lavos uolieną. Tai, kas miestiečių vos nepražudė, buvo panaudota naujai pradžiai. Antra statybinė saloje naudojama medžiaga – šviesios klintys, todėl Katanijoje galima pamatyti įspūdingų juodai baltų architektūrinių derinių, taip pat skulptūrų.

Dabar į Katanijos regioną turistai atvyksta iš viso pasaulio. Tikėtina, ir jūs apsistosite Katanijoje – rytinėje salos pakrantėje, kur įsikūrę poilsiautojų laukiantys viešbučiai bei įrengti paplūdimiai.

Dėl žemės derlumo bei specifinės sudėties, t. y. vulkaninės kilmės dirvožemio, Sicilijoje auginamos vynuogės bei iš jų gaminami vynai taip pat laikomi vieninteliai ir nepakartojami. Pastaruoju metu itin susirūpinta išsaugoti senąsias tradicines vynmedžių rūšis, prisitaikiusias augti praktiškai pelenuose.

Nusilenkti Etnos didybei – į ekskursiją

Dabar Etna salą maitina ne tik užtikrindama itin derlingą dirvožemį, bet ir kaip vienas įdomiausių turistinių objektų, mat į ugnikalnį galima lipti ar kilti specialiu keltuvu. Apie ugnikalnį plytinti gamta paskelbta nacionaliniu parku, daug kur primenančiu tiesiog juodą, bet beprotiškai gražią, dykumą. Po parką organizuojami pėsčiųjų ir dviračių žygiai. O kadangi aukštai ant ugnikalnio šlaitų yra vietų, kur sniegas niekada neištirpsta, ant Etnos galima net slidinėti.